25 Mar „Iš telefonų į mokyklą“: Skaitmeninės etikos centro siūlymas riboti mobiliuosius telefonus mokyklose
Mobilieji telefonai mokyklose kelia vis didesnį iššūkį tiek mokytojams, tiek mokiniams. Nors technologijos yra naudingos ugdymo procese, nuolatinis išmaniųjų telefonų naudojimas per pamokas blaško dėmesį, mažina mokinių įsitraukimą ir blogina akademinius rezultatus. Be to, socialiniai tinklai ir pramogos telefone neretai tampa svarbesni už pamokų turinį, o tai apsunkina tiek žinių įsisavinimą, tiek mokytojų darbą.
Skaitmenininės etikos centras Lietuvoje siūlo iniciatyvą „Iš telefonų į mokyklą“, kviesdamas sugrąžinti ugdymo procesui tinkamą aplinką, kurioje mokiniai galėtų visiškai susikoncentruoti į mokslą. Apie šios iniciatyvos tikslus plačiau kalbamės su viena iš Skaitmeninės etikos centro įkūrėjų, Rasa Jauniškiene.
Koks yra Skaitmeninės etikos centro pagrindinis tikslas ir misija?
Mes siekiame padėti žmonėms išgyventi tarp ekranų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nėra didelis iššūkis – juk gyveni, ekranai atsiranda tavo gyvenime, keičiasi, jų daugėja arba mažėja. Tačiau iš tiesų tai yra iššūkis, nes ekranai atneša ne tik naujų galimybių, bet ir nemažai sunkumų, kurių kartais net nenujaučiame ar neįvertiname. Spręsdami šiuos iššūkius, tikime, kad galima gyventi tarp ekranų geriau.
Kas inspiravo iniciatyvą „Iš telefonų į mokyklą“?
Mes tiesiog nebegalėjome toliau judėti tokiu pačiu pagreičiu kaip anksčiau. Jau penketą metų kalbame apie grėsmes, rizikas ir sritis, kuriose būtina kritiškiau vertinti ekranų poveikį bei ugdyti jiems atsparumą. Tačiau pasiekėme tašką, kai supratome, kad negalėsime toliau ramiai gyventi, jei dabar nepaklausime savo partnerių, ar jie taip pat mato šią problemą.
Metų pabaigoje supratome, kad privalome imtis veiksmų. Nedelsdami kreipėmės į organizacijas, dirbančias su jaunimu ir vaikais, kad pasitikslintume, ar jos taip pat mato šią problemą ir ar pritartų mūsų iniciatyvai. Labai greitai sulaukėme tvirto palaikymo iš tokių organizacijų kaip „Jaunimo linija“, „Gelbėkit vaikus“, „Lietuvos psichologų sąjunga“, „Lietuvos pediatrų draugija“, ir daugelio kitų. Kartu su šiomis organizacijomis kreipėmės į Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą bei kitas institucijas, prašydami reaguoti ir spręsti problemą.
Vėliau suteikėme galimybę visuomenei prisidėti prie iniciatyvos ir išsakyti savo nuomonę. Šiandien prie mūsų jau yra prisijungusios beveik 200 organizacijų: akcinės bendrovės, viešosios įstaigos, bibliotekos, švietimo centrai, asociacijos ir įvairūs fondai. Ypač džiugina, kad iniciatyvą palaiko daugybė ugdymo įstaigų, taip pat verslo atstovai, bibliotekos, klubai, agentūros ir kitos organizacijos. Akivaizdu, kad palietėme jautrią temą, kuriai sprendimų ieško visa visuomenė.
Švietimo įstaigoms ši problema yra itin sudėtinga, nes ji kompleksinė, todėl būtini platesni sprendimai. Iniciatyva „Iš telefonų į mokyklą“ yra tik pirmas žingsnis. Sakome: kažkur reikia pradėti – bent jau ugdymo procesą palikime mokymuisi, kad vaikai ir paaugliai galėtų atrasti vienas kitą bei pažinimo džiaugsmą be skaitmeninių trukdžių. Tačiau ilgainiui reikės ir nacionalinės edukacijos kampanijos, ir didesnės verslo atsakomybės, ir institucijų įsitraukimo.
Pavyzdžiui, Lietuvoje šiuo metu net negalime oficialiai diagnozuoti žaidimų sutrikimo, nes dar nėra įdiegta naujausia – 11-oji Tarptautinė ligų klasifikacija. Tam, kad tokie pokyčiai įvyktų, būtina spartesnė jos adaptacija ir taikymas Lietuvoje. Tik tada galėsime tiksliai įvertinti, kiek žmonių jau susiduria su neigiamomis pasekmėmis, kurias atnešė ekranai.
Kokias konkrečias priemones ar rekomendacijas siūlytumėte ribojant mobiliųjų telefonų naudojimą mokyklose? Ar tai reikštų, kad moksleiviai jų išvis negalėtų turėti su savimi pamokų metu?
Mes siūlome drausti mobiliųjų telefonų naudojimą mokyklose tiek pamokų, tiek pertraukų metu. Kiek žinau, kitos šalys, kurios įveda griežtus apribojimus, vėliau dažnai juos dar labiau sugriežtina – pavyzdžiui, uždraudžia telefonus ir mokyklos teritorijoje, o vėliau net ir ekskursijose.
Mes pradėjome nuo to, kad ugdymo procese – telefonai turėtų būti padėti atskirai. Mokslo dienai pasibaigus, mokiniai galėtų juos pasiimti ir naudoti toliau. Kita vertus, svarbu, kad tai nevestų prie kraštutinumų – jog vaikai, praleidę kelias valandas be telefono, vėliau visą likusį laiką jame leistų be saiko. Todėl itin reikšmingas sąmoningumo ugdymas – supratimas, kaip subalansuoti laiką be ekranų ir su jais.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad mes nesiūlome atsisakyti visų technologijų mokyklose. Kalbame būtent apie asmeninius išmaniuosius telefonus, kurie trukdo ugdymui. Kartais jų naudojimas klasėje gali net skatinti atskirtį, pavyzdžiui, vieni vaikai turi naujausius telefonus, kiti – paprastesnius arba jų net neturi. Todėl mūsų siūlymas yra aiškus – asmeninių išmaniųjų telefonų nereikėtų naudoti mokyklose ugdymo metu.