25 Mar Visuomenės pasitikėjimas valstybės gynybos sprendimais Lietuvoje: pokalbis su Lietuvos kariuomenės karininku
Pastaraisiais metais Lietuvos gynybos politika ir saugumo klausimai tapo itin aktualūs tiek dėl geopolitinės situacijos, tiek dėl augančio visuomenės susidomėjimo nacionaliniu saugumu. Pasitikėjimas šalies gynybos sprendimais yra vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių visuomenės atsparumą ir pasirengimą galimoms grėsmėms.
Apie tai, kaip stiprinamas pasitikėjimas kariuomene, kokių pamokų Lietuva išmoko iš karo Ukrainoje ir kaip kiekvienas pilietis gali prisidėti prie nacionalinio saugumo, kalbamės su Lietuvos kariuomenės karininku. Jis dalinasi savo asmenine nuomone bei įžvalgomis apie visuomenės vaidmenį užtikrinant nacionalinį saugumą.
Ar Lietuvos piliečiai gali visiškai pasitikėti valstybės priimamais sprendimais dėl saugumo ir gynybos? Kaip kariuomenė ir valdžios institucijos stiprina šį pasitikėjimą?
Manau, kad Lietuvos piliečiai iš esmės gali pasitikėti valstybės sprendimais dėl šalies saugumo. 2024 m. atliktos apklausos rodo, kad pasitikėjimas kariuomene siekia 80 %, o tai patvirtina, jog visuomenė vertina šalies gynybos politiką teigiamai. Prie šio pasitikėjimo prisideda didelis krašto apsaugos sistemos skaidrumas – piliečiai gali laisvai susipažinti su informacija apie biudžeto paskirstymą, kariškių atlyginimus, naujų gynybos sistemų įsigijimą bei planuojamus projektus. Visi svarbiausi sprendimai viešai skelbiami ir atnaujinami, todėl gyventojai gali matyti, kaip vystoma gynybos politika. Be to, valdžios institucijos nesistengia nuslėpti trūkumų – atvirai informuojama apie iššūkius ir numatomas priemones jiems spręsti.
Mano nuomone svarbus veiksnys, stiprinantis visuomenės pasitikėjimą, yra glaudus valdžios institucijų ir kariuomenės bendradarbiavimas. Valdžios institucijos priima kariškių profesinius patarimus apie tai, kokia kryptimi gali judėti kariuomenė. Be to, kariuomenė aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, palaiko gyventojų iniciatyvas ir padeda kitoms institucijoms ekstremalių situacijų metu. Nors Vakarų valstybėse nėra labai įprasta pasitelkti kariuomenę taikos metu, Lietuva dėl savo dydžio ir kaimyninių valstybių negali sau leisti turėti tik užsienyje dirbančius karius.
Kokie būtų jūsų patarimai Lietuvos gyventojams, siekiantiems apsisaugoti nuo dezinformacijos, ypač susijusios su karo ir saugumo temomis?
Siekiant apsisaugoti nuo dezinformacijos, svarbu neapsiriboti vienu informacijos šaltiniu ar viena socialinės žiniasklaidos platforma. Šiandien didžioji dalis naujienų pasiekia žmones per socialinius tinklus, tokius kaip X (buvęs Twitter), TikTok, Instagram ar Facebook. Šių platformų savininkai gali lengvai formuoti vartotojų informacinę aplinką, todėl labai svarbu išlaikyti kritinį mąstymą ir ieškoti alternatyvių šaltinių. Pavyzdžiui, pats asmeniškai pajaučiau, kaip informaciniai srautai gali kisti – pavyzdžiui, po Twitter perėjimo į X, mano naujienų kanalas tapo labiau kraštutinis, vis dažniau siūlantis turinį, susijusį su specifinėmis ideologijomis ar kriminalinėmis istorijomis, susijusiomis su nelegalia migracija.
Manau svarbu ne tik reguliuoti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose, bet ir sąmoningai ieškoti alternatyvių informacijos kanalų. Žinoma, nesiūlau leistis į kraštutinumus – jei šaltinis yra patikimas, galima juo remtis, tačiau būtina įvertinti pateikiamos informacijos kontekstą. Karo ir saugumo temomis dažnai kuriamos sensacingos antraštės, kurios gali iškreipti tikrąjį vaizdą. Todėl svarbu skaityti visą straipsnį, ne tik antraštę, nes dažnai būtent išsamus turinys padeda suprasti tikrąją situaciją ir išvengti klaidingų interpretacijų.
Kaip manote, kokį vaidmenį visuomenė galėtų atlikti stiprinant nacionalinį saugumą ir atsparumą informacinėms grėsmėms?
Mano nuomone visuomenės vaidmuo nacionalinio saugumo ir atsparumo užtikrinime yra itin svarbus. Nemanau, kad mūsų visuomenė yra neišsilavinusi ar silpna, bet visada yra galimybių tobulėti. Dauguma žmonių savo aplinkoje turi asmenų, kurie skleidžia priešišką propagandą ar yra itin skeptiškai nusiteikę valstybės atžvilgiu. Dažnai šie asmenys yra ignoruojami, nes diskusijos su jais gali atrodyti sudėtingos ar net beprasmės. Mano asmenine nuomone tokių žmonių ignoravimas sudaro terpę plisti propagandai ir paveikti tuos, kurie mažiau domisi nacionalinio saugumo temomis. Dėl šios priežasties svarbu ne tik gebėti atpažinti dezinformaciją, bet ir mokėti ją argumentuotai dekonstruoti ir patikslinti tam tikrus priešiškai nusiteikusių asmenų pasisakymus. O kova tik žodžiais visada kainuos mažiau nei tikrasis karas.
Kokių svarbiausių pamokų Lietuvos kariuomenė ir visuomenė jau išmoko iš karo Ukrainoje patirties, ir kaip šios pamokos keičia mūsų pasirengimą galimoms grėsmėms ateityje?
Iš karo Ukrainoje, mano asmenine nuomone, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė išmoko svarbią pamoką – Rusija nėra toks neįveikiamas priešininkas, kaip dažnai manyta anksčiau, ir jai galima pasipriešinti. Iki karo Ukrainoje neretai buvo teigiama, kad Rusija galėtų lengvai užimti Lietuvą, tačiau realybė pasirodė daug sudėtingesnė. Net ir kariaujant su mažesne valstybe agresorius privalo skirti milžiniškus resursus ne tik puolimui, bet ir savo gynybai kituose frontuose. Tai rodo, kad Lietuva nėra tokia silpna, kaip gali atrodyti skaičiuojant pajėgumus vienas prieš vieną. Taip pat buvo parodyta, kas kad NATO yra vieninga ir geba susitelkti esant poreikiui. Nors visada galima daryti daugiau, Lietuvos narystė NATO, įstojus 2004 metais, buvo vienas svarbiausių strateginių žingsnių užtikrinant šalies saugumą. Ne mažiau svarbi pamoka – visuomenės ir kariuomenės susitelkimas. Ukrainoje net karo sąlygomis veikia bankai, restoranai ir visos visuomenės institucijos, o tai rodo, kad ne kiekvienas turi imti ginklą į rankas, kad prisidėtų prie šalies gynybos. Kiekvienas žmogus gali panaudoti savo įgūdžius ir prisidėti prie bendro tikslo. Tiek močiutės pagamintas papildomas konservų stiklainis, tiek jaunuolio komentaras ar aktyvumas socialiniuose tinkluose, kuris remia Lietuvos poziciją, yra žingsnelis prie bendro tikslo. Ir čia nekalbame apie specifinius gebėjimus, kaip programavimas, technologijų konstravimas ar skraidymas dronais.