30 Apr Etninių grupių integracija ir pilietiškumas Lietuvoje: Pokalbis su žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru
Lietuva, būdama etniškai įvairi valstybė, jau daug metų susiduria su iššūkiais, susijusiais su etninių grupių integracija ir visuomenės vieningumo kūrimu. Ypač svarbu rasti pusiausvyrą tarp įvairių tautinių ir kultūrinių grupių identitetų ir bendros, stiprios pilietinės tapatybės, kuri skatintų lojalumą valstybei ir padėtų kurti vieningą, atsakingą visuomenę. Etninių mažumų integracija Lietuvoje buvo ir tebėra aktualus klausimas, o pastaraisiais metais, atsižvelgiant į geopolitines grėsmes ir augantį dezinformacijos kiekį, jis tampa dar svarbesnis.
Šia tema kalbamės su žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Viktor Denisenko, kuris dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip Lietuva galėtų stiprinti etninių grupių tarpusavio santykius, mažinti stereotipus ir skatinti atsparumą dezinformacijai.
Kaip jūsų nuomone, dezinformacija veikia etninių rusų bendruomenės identitetą ir integraciją į Lietuvos visuomenę?
Iš tiesų, į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Pirmiausia, reikia paminėti, kad rusų, arba rusakalbių bendruomenė Lietuvoje nėra vienalytė. Kalbant apie integraciją, jos procesas politiškai turėjo prasidėti prieš 33 metus, po to kai Lietuva atkūrė savo valstybingumą. Kita vertus, Kremliaus propaganda pradėjo veikti Lietuvoje maždaug prieš 30 metų. Nors iš pradžių tai nebuvo labai plataus masto veikla, vis dėlto buvo bandyta išnaudoti rusų arba rusakalbių bendruomenės Lietuvoje jautrumą ir integracijos problemas.
Propagandinės pastangos buvo nukreiptos į tai, kad po nepriklausomybės atgavimo, rusakalbiai buvo vaizduojami kaip antrarūšiai piliečiai, kurie esą kenčia nuo valdžios diskriminacijos, pavyzdžiui, nesulaukia paslaugų rusų kalba, negali naudoti rusų kalbos viešajame gyvenime ar pasiekti tam tikrų paslaugų rinkoje. Toks naratyvas apie rusų teisių pažeidimus buvo propaguojamas jau ilgą laiką, tai buvo pastebima jau 1993-1994 metais.
Kaip vertinate Lietuvos politiką, susijusią su etninėmis grupėmis, pavyzdžiui, kalbų įstatymai ar švietimo sistemos ypatumai?
Manau, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo tam tikra iliuzija, jog viskas yra gerai ir nereikia dėti papildomų pastangų integruojant etnines mažumas. Netgi buvo panaikintas Tautinių mažumų departamentas, kuris buvo atkurtas tik po 2014 metų Krymo įvykių, kai paaiškėjo, jog Rusija gali pasinaudoti dalimi etninių mažumų savo įtakai stiprinti. Nuo to laiko požiūris į šias mažumas galbūt tapo per daug jautrus, kartais etninės grupės yra demonizuojamos ir automatiškai laikomos Rusijos įtakos skverbimosi taškais į Lietuvos visuomenę. Toks požiūris, žinoma, kartais pereina į kraštutinumus, kas tikrai nėra naudinga.
Kalbant apie švietimą, manau, tai yra sudėtingas klausimas. Pastebiu tam tikrų nesusipratimų, kai kalbama apie vadinamąsias rusų mokyklas. Iš tiesų tai yra Lietuvos mokyklos, kuriose dalis pamokų vyksta rusų kalba, ir ši kalba ten nebevaidina tokio svarbaus vaidmens. Yra tam tikrų problemų su kai kuriais vyresniais mokytojais, kurie galbūt nenori kritiškai vertinti tam tikros informacijos. Esu girdėjęs apie kelis atvejus, kai mokytojai kartodavo Kremliaus propagandinius naratyvus, tačiau tai buvo pavieniai atvejai ir tikrai ne masinis reiškinys.
Pagrindinė problema Lietuvoje yra mokytojų trūkumas, ypač tautinių mažumų mokyklose, kur dažnai trūksta norinčių dirbti mokytojų. Sprendžiant šią problemą, reikia nepamiršti, kad reikia parengti jaunus, kritiškai mąstančius ir lojalius mokytojus, kurie galėtų dirbti šiose mokyklose ir padėtų integruoti šias bendruomenes.
Kokios būtų jūsų rekomendacijos stiprinant etninių grupių tarpusavio santykius, mažinant stereotipus ir atsparumą dezinformacijai?
Aš visada palaikau idėją, kad svarbu akcentuoti ne tiek etninę, kiek valstybinę tapatybę. Pabrėžiu, kad etninės grupės, ypač Lietuvoje, dažniausiai yra Lietuvos piliečiai, kurie gyvena šioje valstybėje. Pirmiausiai reikia siekti, kad jie būtų lojalūs savo valstybei. Nesakau kad jie tokie nėra, tačiau pažįstu tiek rusų, tiek rusakalbių bendruomenės atstovų, kurie yra labai skirtingi. Yra tokių, kurie puikiai integravosi į Lietuvos visuomenę. Aš pats esu kilęs iš rusakalbės šeimos, tad galiu kalbėti ir iš savo patirties. Tačiau taip pat yra žmonių, kuriuos veikia tam tikri naratyvai, o kai kuriems galbūt trūksta pasitenkinimo savo socialine padėtimi.
Manau, kad svarbiausias tikslas – kurti vieningą ir pilietišką Lietuvos visuomenę, kurioje etninė priklausomybė nebūtų pagrindinis skiriamasis bruožas. Jei žmogus nori puoselėti savo kultūrą – tai puiku, nes tiek Lietuvos Konstitucija, tiek kiti įstatymai užtikrina šią teisę. Tačiau pagrindinė tapatybė turėtų būti grindžiama suvokimu, kad Lietuva yra visų jos piliečių namai, nes kitos alternatyvos neturime. Turime siekti, kad Lietuva išliktų nepriklausoma demokratine valstybė. Bendro tikslo siekimas galėtų stipriai suvienyti visuomenę ir padėti integruoti tas grupes, kurios gali jaustis ne visai pritapusios. Svarbu, kad visi jaustųsi savi šioje šalyje.