Kremliaus naratyvai prieš Lietuvos partizanus: istorinės atminties puolimas
Vienas pagrindinių priešiškų šalių dezinformacijos tikslų – sukelti abejones dėl kertinių tautos istorijos faktų ir valstybingumo pamatų.
Partizaninio karo metais okupacinių struktūrų pradėtas formuoti neigiamas laisvės kovotojų įvaizdis mūsų tautos atmintyje vis dar tebėra menkai apgijusi žaizda. Kaip ir tuomet, taip dabar ši situacija yra išnaudojama Kremliui palankiai propagandai skleisti.
Kartu su istorijos mokslų daktarais atrinkome pagrindinius propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos laisvės kovų dalyvius, naratyvus, kurie iki šiol tebėra naudojami Kremliui palankių kanalų, siekiant manipuliuoti visuomenės istorine atmintimi.
1. Partizanai – banditai
Sovietinė propaganda tikslingai kriminalizavo partizanus – taip buvo siekiama atimti jų kovos teisėtumą ir pateisinti sovietų vykdytas represijas.
Vienas pagrindinių Kremliaus naratyvų prieš Lietuvos partizanus – parodyti, kad partizanai buvo banditai, siekiantys asmeninės naudos ar besipriešinantys okupantams vien dėl politinių įsitikinimų, o ne siekiantys viso krašto laisvės.
Realybė
Partizanų pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, kaip buvo įtvirtinta 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijoje, remiantis 1922 m. Konstitucija.
Todėl, Lietuvos partizanų karas buvo teisėtas ir atitiko tarptautinės teisės reikalavimus.
Pagal 1907 m. Hagos konvenciją, net neorganizuoti ginkluoti pasipriešinimo būriai yra laikomi teisėtais kovotojais, jei jie atvirai nešioja ginklus ir laikosi karo įstatymų bei papročių.
Lietuvos partizanai atitiko visus keturis kombatanto kriterijus: 1)turėjo vadovybę, 2) turėjo skiriamuosius ženklus, 3) atvirai nešiojo ginklus ir 4) laikėsi karo papročių.
Kovos kilmė buvo tiek organizuota, inicijuota karininkų, inteligentų, tiek spontaniška – kaip atsakas į sovietinę okupaciją, mobilizaciją ir represijas.
2. Partizanai buvo kriminaliniai nusikaltėliai
Sovietų propaganda partizanus vaizdavo kaip kriminalinius nusikaltėlius, kurie tyčia žudė taikius civilius gyventojus.
Šis melagingas naratyvas buvo skirtas diskredituoti partizanų kovą ir sumažinti visuomenės paramą jų pasipriešinimui.
Realybė
Lietuvos partizanai veikė karo lauko teismų principu – jų tikslas buvo kovoti su okupacija, ginant šalies laisvę. Jie turėjo karinę struktūrą, vadovybę, skiriamuosius ženklus, atvirai nešiojo ginklus ir laikėsi karo taisyklių.
Jie kovojo su agresoriumi – SSRS, o ne su civilių gyventojų sluoksnių.
Lietuvos partizanai buvo tarsi ginkluoti politikai, kurių veiksmai turėjo aiškias ribas – jie turėjau vidaus drausmę, vadovybę ir karo lauko teismus, kurie buvo dokumentuojami.
Pavieniai nusižengimai buvo baudžiami pačių partizanų.
3. Partizanai aktyviai dalyvavo holokauste
Partizanai aktyviai dalyvavo Holokauste - naratyvas siekiantis juodinti visą pasipriešinimo judėjimą.
Iš tiesų Holokaustą Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, organizavo nacistinė Vokietija. Nors kai kurie lietuviai bendradarbiavo su naciais vykdant žydų naikinimą, jie nebuvo partizanai.
Realybė
Ar partizanai dalyvavo Holokauste?
Istorikai aiškiai patvirtina - didžioji dauguma nedalyvavo.
Žydų tautos genocidas Lietuvoje vyko nacių okupacijos metais (1941-1944), o ne partizaninio karo prieš sovietus laikotarpiu (1944-1953).
Partizaninė kova vyko jau po 1944-ųjų metų, kai Lietuva jau vėl buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Jauniausi kovotojai tuo metu buvo 16-20 metų amžiaus. Dalis partizanų veikė po 1948 m., daugiausia jauni žmonės, kurie tiesiog negalėjo dalyvauti Holokauste.
Istorikų nustatyta, jog tik iki 4-5% partizaninio karo dalyvių galėjo prisidėti prie šių veiksmų. Todėl svarbu kalbėti apie konkrečiu atvejus, tačiau ne apie partizanų kaip Holokausto dalyvių reiškinį.
Nepainiokime istorinių laikotarpių ir neperrašykime istorijos pagal šmeižtą. Faktai ir skaičiai rodo, jog tokie naratyvai dažniausiai būna perdėti.
4. Partizanai - stribai
Sovietų propaganda siekė sumaišyti partizanus su stribais, tvirtindama, kad vieni veikė dieną, kiti – naktį. Taip buvo siekiama sumenkinti pasipriešinimą ir kurstyti nepasitikėjimą tarp gyventojų.
Realybė
Stribai tarnavo okupacinei valdžiai ir kovojo už okupacinės valdžios represijas: trėmimus, kalinimus, žudynes.
Partizanai kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Dieną ateidavo represijos, naktį – viltis.
Dėl kovos taktikos natūraliai susiformavo momentas, jog partizanams saugesnis kovos metas buvo naktis, o priešui, kuris buvo okupavęs oficialias valdžios įstaigas – diena, kuomet jie galėjo pasitelkti kovai okupuotas institucijas.
Todėl priešas šią kovos specifiką išnaudojo propagandai siekdamas parodyti, kad tarsi nakties meto veikimas yra nelegetimus, besislapstantis.
Šis klausimas ypač jautrus, todėl svarbu kalbėti atvirai ir nekeliant sumaišties.
5. Partizanai – užsienio agentai
Kremlius kartais bando sumenkinti partizanų kovą, teigiant, jog jie buvo gaudavo paramą iš užsienio – iš JAV ar kitų Vakarų šalių – todėl buvo „puoselėjami kaip įrankiai geopolitinėje kovoje“.
Šis naratyvas buvo aktyviai skleidžiamas tiek Sovietų Sąjungos laikais, tiek ir po jos žlugimo, siekiant diskredituoti Baltijos šalių nepriklausomybės kovą.
Vienas šio naratyvo tikslų buvo pateisinti Sovietų Sąjungos okupaciją teigiant, kad partizanai buvo Vakarų šalių remiami „nacionalistai“, siekiantys destabilizuoti Sovietų Sąjungą.
Realybė
Lietuvos partizanų kova pirmiausia kilo iš vidinio tautos apsisprendimo priešintis okupacijai, o ne dėl užsienio šalių skatinimo ar koordinavimo.
Nors vakarų valstybės moraliai palaikė pasipriešinimo kovą ir kartais teikė tam tikrą žvalgybinę ar informacinę pagalbą, partizanų veikla nebuvo koordinuojama iš išorės.
Tai buvo autentiška ir organizuota ginkluota kova prieš neteisėtą sovietų okupaciją.
Partizanų tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o ne tarnauti kitų valstybių interesams.
Šį faktą patvirtina partizanų dokumentai, programos ir 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Vasario 16-osios Deklaracija, kurioje aiškiai įvardijamas tikslas – nepriklausoma demokratiška Lietuva.
Šis dokumentas yra vienas iš trijų pamatinių valstybės stulpų, Konstitucijos šaltinių. Aukščiausiuose valstybės teisės aktuose ši Deklaracija pripažįstama kaip vienas svarbiausių dokumentų greta 1918 m. Vasario 16-osios Akto ir 1991 Kovo 11-osios Akto.
Ši Deklaracija buvo politinė partizanų pergalė, apie kurią plačiai rašė prof. Dainius Žalimas ir prof. Egidijus Sinkevičius. Be to, Vytautas Žemaitis pripažintas valstybės vadovu, praktiškai ėjusiu prezidento pareigas.
Taigi, vadinti partizanu „užsienio agentais“ yra sąmoninga istorijos klastotė, siekiant delegitimizuoti teisėtą tautos pasipriešinimą okupantui.
6. Partizanai bendradarbiavo su nacistine Vokietija
Kremliaus propagandoje ir Sovietų Sąjungos laikais buvo naudojamas naratyvas, kad Lietuvos partizanai bendradarbiavo su naciai ar patys jais buvo. Šis naratyvas buvo skirtas diskredituoti partizanų kovą prieš sovietų okupaciją ir sušvelninti Sovietų Sąjungos atsakomybę už nusikaltimus, padarytus per pirmąją ir antrąją okupacijas.
Partizanai buvo demonizuojami kaip fašistų bendrininkai ar nacistinės ideologijos šalininkai. Taip buvo siekiama sumažinti partizanų kovos legitimumą, nes naciai buvo vertinami kaip pavojingi okupantai. Net tiems, kurie kovojo tiek prieš vokiečių, tiek prieš sovietų okupaciją, buvo klijuojama fašisto etiketė, skatinant visuomenės priešiškumą ir siekiant palaužti paramą rezistencijai.
Realybė
Lietuvos partizanai nebuvo nacių bendrininkai ar naciai, o priešinosi abiems okupantams – tiek sovietams, tiek nacistinei Vokietijai. Jie nepropagavo fašistinės ideologijos, o kovojo dėl nepriklausomos, demokratinės Lietuvos.
Fašisto etiketė buvo KGB ir sovietinės propagandos įrankis, siekiant sutepti partizanų reputaciją, sumažinti visuomenės palaikymą ir pateisinti sovietų okupaciją. Šis melas yra sąmoninga istorijos klastotė, nes partizanų veikla buvo grindžiama Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekiu, o ne bet kokios okupacinės valdžios palaikymu.
7. Partizaninis karas – vidinis pilietinis karas
Partizaninis karas buvo „vidinis“ pilietinis karas tarp pačių Lietuvos gyventojų, o ne pasipriešinimas.
Sovietų propaganda teigė, kad Lietuvos partizaninis karas buvo vidaus konfliktas tarp skirtingų gyventojų grupių – tarsi dalis lietuvių kovotų prieš kitus, palaikančius sovietinę valdžią.
Taip buvo bandoma nuspėti tikrąjį kovos pobūdį ir paneigti, kad tai buvo pasipriešinimas okupacijai.
Realybė
Partizanai kovojo prieš svetimą sovietų okupacinę valdžią, o ne prieš savo tautiečius. Jų tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
1944–1953 m. ginkluota partizanų kova Lietuvoje yra Lietuvos–Sovietų Sąjungos karas teisiniu ir moraliniu požiūriu: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2014 m. konstatavo, kad organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacija besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Kitaip tariant, laisvės kovotojų – partizanų – ginkluota kova yra ne kas kita kaip Lietuvos Respublikos ir SSRS karas, kuriame Lietuvos Respublika įgyvendino savigynos teisę.
8. Lietuva nebuvo okupuota, o laisva valia įstojo į Sovietų Sąjungą
Tai vienas esminių ir nuosekliai kartotų sovietinės propagandos naratyvų, kuriuo tiekta pateisinti Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos aneksiją. Pasak šio melo, Lietuva esą savanoriškai pasirinko įstoti į SSRS, o „liaudies seimas“ priėmė sprendimą dėl stojimo į sovietų sudėtį.
Realybė
1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjunga ultimatyviai pareikalavo Lietuvos vyriausybės atsistatydinimo, įvedė kariuomenę ir įvykdė neteisėtą valdžios perėmimą.
Slaptieji 1939 m. Molotovo–Ribentropo pakto protokolai aiškiai įrodo, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo iš anksto priskirta sovietų įtakos zonai, o jos okupacija – suplanuota agresija, pažeidžianti tarptautinę teisę.
1940 m. Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS – ji buvo šantažuojama, okupuota sovietų kariuomenės ir per prievartą inkorporuota.
Slaptieji Ribentropo–Molotovo pakto protokolai atskleidžia, kad tai buvo iš anksto suplanuota okupacija, o ne laisvas tautos pasirinkimas. Po vokiečių okupacijos sekusi laisvės kova dar kartą įrodo, jog jokio savanoriško prisijungimo prie Sovietų Sąjungos nebuvo.
Skirkime propagandą nuo tikrovės. Prieš platindami ar reaguodami į kontraversišką informaciją – pasitikrinkite ją patikimuose moksliniuose šaltiniuose.
Projektą iš dalies remia Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija.
Nuotraukos: LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus eksponatų skaitmeninės kopijos
